Other Translations: Deutsch , English , ру́сский язы́к
From:
Majjhima Nikāya 21 Vidutinio ilgio suttų rinkinys 21
Kakacūpamasutta Palyginimas su pjūklu
Evaṁ me sutaṁ—Taip aš girdėjau.
ekaṁ samayaṁ bhagavā sāvatthiyaṁ viharati jetavane anāthapiṇḍikassa ārāme. Kartą Palaimintasis buvo apsistojęs Anathapindikos vienuolyne Džetos giraitėje netoli Savatthi.
Tena kho pana samayena āyasmā moḷiyaphagguno bhikkhunīhi saddhiṁ ativelaṁ saṁsaṭṭho viharati. Tuo gi pat metu garbingasis Molijaphaguna gyveno pernelyg daug bendraudamas su vienuolėmis.
Evaṁ saṁsaṭṭho āyasmā moḷiyaphagguno bhikkhunīhi saddhiṁ viharati—Taip daug bendraudamas su vienuolėmis gyveno Garbingasis Molijaphaguna, kad
sace koci bhikkhu āyasmato moḷiyaphaggunassa sammukhā tāsaṁ bhikkhunīnaṁ avaṇṇaṁ bhāsati, tenāyasmā moḷiyaphagguno kupito anattamano adhikaraṇampi karoti. kai koks nors vienuolis garbingojo Molijaphagunos akivaizdoje išreikšdavo priekaištus toms vienuolėms, garbingasis Molijaphaguna supykdavo, būdavo nepatenkintas ir keldavo dėl to ginčus;
Sace pana koci bhikkhu tāsaṁ bhikkhunīnaṁ sammukhā āyasmato moḷiyaphaggunassa avaṇṇaṁ bhāsati, tena tā bhikkhuniyo kupitā anattamanā adhikaraṇampi karonti. o kai koks nors vienuolis tų vienuolių akivaizdoje išreikšdavo priekaištus garbingajam Molijaphagunai, tos vienuolės supykdavo, būdavo nepatenkintos ir keldavo dėl to ginčus.
Evaṁ saṁsaṭṭho āyasmā moḷiyaphagguno bhikkhunīhi saddhiṁ viharati. Taip daug bendraudamas su vienuolėmis gyveno Garbingasis Molijaphaguna.
Atha kho aññataro bhikkhu yena bhagavā tenupasaṅkami; upasaṅkamitvā bhagavantaṁ abhivādetvā ekamantaṁ nisīdi. Ekamantaṁ nisinno kho so bhikkhu bhagavantaṁ etadavoca: Ir štai vienas vienuolis nuėjo pas Palaimintąjį. Atėjęs pasveikino jį ir atsisėdo iš šono. Sėdėdamas gi iš šono tas vienuolis pasakė Palaimintajam štai ką:
“āyasmā, bhante, moḷiyaphagguno bhikkhunīhi saddhiṁ ativelaṁ saṁsaṭṭho viharati. „Garbusis, garbingasis Molijaphaguna gyvena pernelyg daug bendraudamas su vienuolėmis.
Evaṁ saṁsaṭṭho, bhante, āyasmā moḷiyaphagguno bhikkhunīhi saddhiṁ viharati—Taip daug bendraudamas su vienuolėmis gyvena garbingasis Molijaphaguna, kad
sace koci bhikkhu āyasmato moḷiyaphaggunassa sammukhā tāsaṁ bhikkhunīnaṁ avaṇṇaṁ bhāsati, tenāyasmā moḷiyaphagguno kupito anattamano adhikaraṇampi karoti. kai koks nors vienuolis garbingojo Molijaphagunos akivaizdoje išreiškia priekaištus toms vienuolėms, garbingasis Molijaphaguna supyksta, būna nepatenkintas ir kelia dėl to ginčus;
Sace pana koci bhikkhu tāsaṁ bhikkhunīnaṁ sammukhā āyasmato moḷiyaphaggunassa avaṇṇaṁ bhāsati, tena tā bhikkhuniyo kupitā anattamanā adhikaraṇampi karonti. o kai koks nors vienuolis tų vienuolių akivaizdoje išreiškia priekaištus garbingajam Molijaphagunai, tos vienuolės supyksta, būna nepatenkintos ir kelia dėl to ginčus.
Evaṁ saṁsaṭṭho, bhante, āyasmā moḷiyaphagguno bhikkhunīhi saddhiṁ viharatī”ti. Taip daug bendraudamas su vienuolėmis gyvena garbingasis Molijaphaguna.”
Atha kho bhagavā aññataraṁ bhikkhuṁ āmantesi: Tuomet Palaimintasis kreipėsi į vieną vienuolį:
“ehi tvaṁ, bhikkhu, mama vacanena moḷiyaphaggunaṁ bhikkhuṁ āmantehi: „Eik, vienuoli, ir kreipkis mano vardu į garbingąjį Molijaphaguną:
‘satthā taṁ, āvuso phagguna, āmantetī’”ti. „Garbingasis Phaguna, tave kviečia Mokytojas.”
“Evaṁ, bhante”ti kho so bhikkhu bhagavato paṭissutvā yenāyasmā moḷiyaphagguno tenupasaṅkami; upasaṅkamitvā āyasmantaṁ moḷiyaphaggunaṁ etadavoca: „Gerai, garbingasis,” – atsakė tas vienuolis Palaimintajam ir nuėjo pas garbingąjį Molijaphaguną, o nuėjęs pas jį pasakė:
“satthā taṁ, āvuso phagguna, āmantetī”ti. „Mielasis Phaguna, tave kviečia Mokytojas.”
“Evamāvuso”ti kho āyasmā moḷiyaphagguno tassa bhikkhuno paṭissutvā yena bhagavā tenupasaṅkami; upasaṅkamitvā bhagavantaṁ abhivādetvā ekamantaṁ nisīdi. Ekamantaṁ nisinnaṁ kho āyasmantaṁ moḷiyaphaggunaṁ bhagavā etadavoca: „Gerai, Mielasis,” – atsakė garbingasis Molijaphaguna tam vienuoliui ir nuėjo pas Palaimintąjį. Atėjęs, pasveikino jį ir atsisėdo iš šono. Sėdinčiam gi iš šono garbingajam Molijaphagunai Palaimintasis pasakė štai ką:
“Saccaṁ kira tvaṁ, phagguna, bhikkhunīhi saddhiṁ ativelaṁ saṁsaṭṭho viharasi? „Ar tiesa, Phaguna, kad tu gyveni pernelyg daug bendraudamas su vienuolėmis?
Evaṁ saṁsaṭṭho kira tvaṁ, phagguna, bhikkhunīhi saddhiṁ viharasi—Ar ne taip daug bendraudamas su vienuolėmis gyveni Garbingasis Molijaphaguna, kad
sace koci bhikkhu tuyhaṁ sammukhā tāsaṁ bhikkhunīnaṁ avaṇṇaṁ bhāsati, tena tvaṁ kupito anattamano adhikaraṇampi karosi. kai koks nors vienuolis tavo akivaizdoje išreiškia priekaištus toms vienuolėms, tu supyksti, esi nepatenkintas ir keli dėl to ginčus;
Sace pana koci bhikkhu tāsaṁ bhikkhunīnaṁ sammukhā tuyhaṁ avaṇṇaṁ bhāsati, tena tā bhikkhuniyo kupitā anattamanā adhikaraṇampi karonti. o kai koks nors vienuolis tų vienuolių akivaizdoje išreiškia priekaištus tau, tos vienuolės supyksta, yra nepatenkintos ir kelia dėl to ginčus.
Evaṁ saṁsaṭṭho kira tvaṁ, phagguna, bhikkhunīhi saddhiṁ viharasī”ti? Ar, Phaguna, gyveni taip daug bendraudamas su vienuolėmis?“
“Evaṁ, bhante”ti. „Taip, Garbusis.”
“Nanu tvaṁ, phagguna, kulaputto saddhā agārasmā anagāriyaṁ pabbajito”ti? „Ar, Phaguna, nesi kilnios šeimos žmogus, iš tikėjimo žengęs priekin iš namų į gyvenimą be namų?”
“Evaṁ, bhante”ti. „Taip, Garbusis.”
“Na kho te etaṁ, phagguna, patirūpaṁ kulaputtassa saddhā agārasmā anagāriyaṁ pabbajitassa, yaṁ tvaṁ bhikkhunīhi saddhiṁ ativelaṁ saṁsaṭṭho vihareyyāsi. „Nedera tau, Phaguna, kilnios šeimos žmogui, iš tikėjimo žengusiam priekin iš namų į gyvenimą be namų, gyventi pernelyg daug bendraujant su vienuolėmis.
Tasmātiha, phagguna, tava cepi koci sammukhā tāsaṁ bhikkhunīnaṁ avaṇṇaṁ bhāseyya, tatrāpi tvaṁ, phagguna, ye gehasitā chandā ye gehasitā vitakkā te pajaheyyāsi. Tad, Phaguna, jei kas nors tavo akivaizdoje išreikštų priekaištus toms vienuolėms, tu, Phaguna, turėtum palikti pasaulietiškus norus ir mintis.
Tatrāpi te, phagguna, evaṁ sikkhitabbaṁ: Tuomet turėtum mokyti save taip:
‘na ceva me cittaṁ vipariṇataṁ bhavissati, na ca pāpikaṁ vācaṁ nicchāressāmi, hitānukampī ca viharissāmi mettacitto, na dosantaro’ti. „Nei mano protas pakis, nei ištarsiu piktus žodžius, atjausdamas galvosiu apie jo gerovę, būsiu su geraširdiškumo kupinu protu, be vidinio pykčio.”
Evañhi te, phagguna, sikkhitabbaṁ. Taip, Phaguna, turėtum mokyti save.
Tasmātiha, phagguna, tava cepi koci sammukhā tāsaṁ bhikkhunīnaṁ pāṇinā pahāraṁ dadeyya, leḍḍunā pahāraṁ dadeyya, daṇḍena pahāraṁ dadeyya, satthena pahāraṁ dadeyya. Tatrāpi tvaṁ, phagguna, ye gehasitā chandā ye gehasitā vitakkā te pajaheyyāsi. Tad, Phaguna, jei kas nors tavo akivaizdoje suduotų toms vienuolėms ranka, akmeniu, pagaliu ar peiliu, tu, Phaguna, turėtum palikti pasaulietiškus norus ir mintis.
Tatrāpi te, phagguna, evaṁ sikkhitabbaṁ Tuomet turėtum mokyti save taip:
‘na ceva me cittaṁ vipariṇataṁ bhavissati, na ca pāpikaṁ vācaṁ nicchāressāmi, hitānukampī ca viharissāmi mettacitto, na dosantaro’ti. „Nei mano protas pakis, nei ištarsiu piktus žodžius, atjausdamas galvosiu apie jo gerovę, būsiu su geraširdiškumo kupinu protu, be vidinio pykčio.”
Evañhi te, phagguna, sikkhitabbaṁ. Taip, Phaguna, turėtum mokyti save.
Tasmātiha, phagguna, tava cepi koci sammukhā avaṇṇaṁ bhāseyya, tatrāpi tvaṁ, phagguna, ye gehasitā chandā ye gehasitā vitakkā te pajaheyyāsi. Tad, Phaguna, jei kas nors tavo akivaizdoje išreikštų tau priekaištus, tu, Phaguna, turėtum palikti pasaulietiškus norus ir mintis.
Tatrāpi te, phagguna, evaṁ sikkhitabbaṁ ‘na ceva me cittaṁ vipariṇataṁ bhavissati, na ca pāpikaṁ vācaṁ nicchāressāmi, hitānukampī ca viharissāmi mettacitto, na dosantaro’ti. Tuomet turėtum mokyti save taip: „Nei mano protas pakis, nei ištarsiu piktus žodžius, atjausdamas galvosiu apie jo gerovę, būsiu su geraširdiškumo kupinu protu, be vidinio pykčio.”
Evañhi te, phagguna, sikkhitabbaṁ. Taip, Phaguna, turėtum mokyti save.
Tasmātiha, phagguna, tava cepi koci pāṇinā pahāraṁ dadeyya, leḍḍunā pahāraṁ dadeyya, daṇḍena pahāraṁ dadeyya, satthena pahāraṁ dadeyya, tatrāpi tvaṁ, phagguna, ye gehasitā chandā ye gehasitā vitakkā te pajaheyyāsi. Tad, Phaguna, jei kas nors suduotų tau ranka, akmeniu, pagaliu ar peiliu, tu, Phaguna, turėtum palikti pasaulietiškus norus ir mintis.
Tatrāpi te, phagguna, evaṁ sikkhitabbaṁ ‘na ceva me cittaṁ vipariṇataṁ bhavissati, na ca pāpikaṁ vācaṁ nicchāressāmi, hitānukampī ca viharissāmi mettacitto, na dosantaro’ti. Tuomet turėtum mokyti save taip: „Nei mano protas pakis, nei ištarsiu piktus žodžius, atjausdamas galvosiu apie jo gerovę, būsiu su geraširdiškumo kupinu protu, be vidinio pykčio.”
Evañhi te, phagguna, sikkhitabban”ti. Taip, Phaguna, turėtum mokyti save.”
Atha kho bhagavā bhikkhū āmantesi: Ir štai Palaimintasis kreipėsi į vienuolius:
“ārādhayiṁsu vata me, bhikkhave, bhikkhū ekaṁ samayaṁ cittaṁ. „Vienuoliai, kartą vienuoliai džiugino mano širdį.
Idhāhaṁ, bhikkhave, bhikkhū āmantesiṁ—Ir štai, vienuoliai, kreipiausi į vienuolius:
ahaṁ kho, bhikkhave, ekāsanabhojanaṁ bhuñjāmi. „Vienuoliai, aš valgau vieną kartą per dieną.
Ekāsanabhojanaṁ kho ahaṁ, bhikkhave, bhuñjamāno appābādhatañca sañjānāmi appātaṅkatañca lahuṭṭhānañca balañca phāsuvihārañca. Valgydamas kartą per dieną, vienuoliai, aš mažai sergu, mėgaujuosi gera sveikata, lengvumu, tvirtumu ir ramiu gyvenimu.
Etha tumhepi, bhikkhave, ekāsanabhojanaṁ bhuñjatha. Vienuoliai, jūs taip pat valgykite vieną kartą per dieną!
Ekāsanabhojanaṁ kho, bhikkhave, tumhepi bhuñjamānā appābādhatañca sañjānissatha appātaṅkatañca lahuṭṭhānañca balañca phāsuvihārañcāti. Valgydami kartą per dieną, vienuoliai, jus taip pat mažai sirgsite, mėgausitės gera sveikata, lengvumu, tvirtumu ir ramiu gyvenimu.”
Na me, bhikkhave, tesu bhikkhūsu anusāsanī karaṇīyā ahosi; Ir man, vienuoliai, nereikėjo tiems vienuoliams kartoti pamokymo.
satuppādakaraṇīyameva me, bhikkhave, tesu bhikkhūsu ahosi. Man tereikėjo sužadinti juose supratimą.
Seyyathāpi, bhikkhave, subhūmiyaṁ catumahāpathe ājaññaratho yutto assa ṭhito odhastapatodo. Panašiai, vienuoliai, kaip jei lygioje žemėje, kryžkelėje stovėtų vežimas pakinkytas geros veislės arkliu (ir su šalia) paguldytu rimbu.
Tamenaṁ dakkho yoggācariyo assadammasārathi abhiruhitvā, vāmena hatthena rasmiyo gahetvā, dakkhiṇena hatthena patodaṁ gahetvā, yenicchakaṁ yadicchakaṁ sāreyyapi paccāsāreyyapi. Ant jo užsilipęs įgudęs arklininkas, arklių tramdytojas, pasiėmęs vežėčias į kairę ranką, o rimbą į dešinę ranką, pajudėtų kai panorėjęs, kur panorėjęs, ir į priekį, ir atgal.
Evameva kho, bhikkhave, na me tesu bhikkhūsu anusāsanī karaṇīyā ahosi, Lygiai gi taip, vienuoliai, man nereikėjo tiems vienuoliais kartoti pamokymo.
satuppādakaraṇīyameva me, bhikkhave, tesu bhikkhūsu ahosi. Man tereikėjo sužadinti juose supratimą.
Tasmātiha, bhikkhave, tumhepi akusalaṁ pajahatha, kusalesu dhammesu āyogaṁ karotha. Tad, vienuoliai, jūs taip pat, atsižadėkite nedoro ir pasišvęskite (darbui su) doromis būsenomis.
Evañhi tumhepi imasmiṁ dhammavinaye vuddhiṁ virūḷhiṁ vepullaṁ āpajjissatha. Juk tokiu būdu jūs taip pat suklestėsite, užaugsite, visiškai išsivystysite šiame mokyme ir disciplinoje.
Seyyathāpi, bhikkhave, gāmassa vā nigamassa vā avidūre mahantaṁ sālavanaṁ. Panašiai, vienuoliai, kaip jei netoli kaimo ar miestelio būtų didžiulis salmedžių miškas,
Tañcassa eḷaṇḍehi sañchannaṁ. ir jis būtų gausiai apaugęs vijokliais.
Tassa kocideva puriso uppajjeyya atthakāmo hitakāmo yogakkhemakāmo. Atsirastų koks tai žmogus, siekiantis jo gerovės, naudos ir saugumo.
So yā tā sālalaṭṭhiyo kuṭilā ojāpaharaṇiyo tā chetvā bahiddhā nīhareyya, antovanaṁ suvisodhitaṁ visodheyya. Jis išrautų ir išmestų kreivas jaunas salmedžio atžalas, eikvojančias gyvastingumą. Taip jis gerai išvalytų mišką.
Yā pana tā sālalaṭṭhiyo ujukā sujātā tā sammā parihareyya. O tiesiomis, gerosiomis salmedžio atžalomis jis tinkamai rūpintųsi.
Evañhetaṁ, bhikkhave, sālavanaṁ aparena samayena vuddhiṁ virūḷhiṁ vepullaṁ āpajjeyya. Ir štai tokiu būdu, vienuoliai, po kurio laiko šis salmeždių miškas suklestėtų, užaugtų, visiškai išsivystytų.
Evameva kho, bhikkhave, tumhepi akusalaṁ pajahatha, kusalesu dhammesu āyogaṁ karotha. Lygiai gi taip pat, vienuoliai, ir jūs atsižadėkite nedoro ir pasišvęskite (darbui su) doromis būsenomis.
Evañhi tumhepi imasmiṁ dhammavinaye vuddhiṁ virūḷhiṁ vepullaṁ āpajjissatha. Juk tokiu būdu jūs taip pat suklestėsite, užaugsite, visiškai išsivystysite šiame mokyme ir disciplinoje.
Bhūtapubbaṁ, bhikkhave, imissāyeva sāvatthiyā vedehikā nāma gahapatānī ahosi. Vienuoliai, kadaise praeityje čia pat Savatthyje gyveno namų šeimininkė vardu Vėdėhika.
Vedehikāya, bhikkhave, gahapatāniyā evaṁ kalyāṇo kittisaddo abbhuggato: Ir apie tą namų šeimininkę Vėdėhiką buvo pasklidę tokie nuostabūs pagyros žodžiai:
‘soratā vedehikā gahapatānī, nivātā vedehikā gahapatānī, upasantā vedehikā gahapatānī’ti. „Namų šeimininkė Vėdėhika yra švelni, namų šeimininkė Vėdėhika yra nuolanki, namų šeimininkė Vėdėhika yra romi.”
Vedehikāya kho pana, bhikkhave, gahapatāniyā kāḷī nāma dāsī ahosi dakkhā analasā susaṁvihitakammantā. Ir turėjo namų šeimininkė Vėdėhika, vienuoliai, tarnaitę vardu Kali. Ji buvo naginga, energinga, gerai atlikdavo savo darbą.
Atha kho, bhikkhave, kāḷiyā dāsiyā etadahosi: Ir štai, vienuoliai, tarnaitė Kali taip pagalvojo:
‘mayhaṁ kho ayyāya evaṁ kalyāṇo kittisaddo abbhuggato: „Apie manąją ponią yra pasklidę tokie nuostabūs pagyros žodžiai:
“soratā vedehikā gahapatānī, nivātā vedehikā gahapatānī, upasantā vedehikā gahapatānī”ti. „Namų šeimininkė Vėdėhika yra švelni, namų šeimininkė Vėdėhika yra nuolanki, namų šeimininkė Vėdėhika yra romi.”
Kiṁ nu kho me ayyā santaṁyeva nu kho ajjhattaṁ kopaṁ na pātukaroti udāhu asantaṁ Bet ar taip yra dėl to, kad mano ponioje netūno pyktis, ar ji jo tiesiog neišreiškia?
udāhu mayhamevete kammantā susaṁvihitā yena me ayyā santaṁyeva ajjhattaṁ kopaṁ na pātukaroti, no asantaṁ? Ir ar dėl to ji jo neišreiškia, kad aš gerai atlieku savo darbą, o ne dėl to, kad pyktis netūno joje?
Yannūnāhaṁ ayyaṁ vīmaṁseyyan’ti. Kodėl man neišbandžius ponios?”
Atha kho, bhikkhave, kāḷī dāsī divā uṭṭhāsi. Ir štai, vienuoliai, tarnaitė Kali atsikėlė, kai jau buvo diena.
Atha kho, bhikkhave, vedehikā gahapatānī kāḷiṁ dāsiṁ etadavoca: Tuomet, vienuoliai, namų šeimininkė Vėdėhika pasakė tarnaitei Kali:
‘he je kāḷī’ti. „Ei, Kali!”
‘Kiṁ, ayye’ti? „Ką, ponia?”
‘Kiṁ, je, divā uṭṭhāsī’ti? „Tu dėl ko vėlai kėleisi?”
‘Na khvayye, kiñcī’ti. „Ne dėl nieko, ponia.”
‘No vata re kiñci, pāpi dāsi, divā uṭṭhāsī’ti kupitā anattamanā bhākuṭiṁ akāsi. „Mat kaip, netikusi tarnaite! Ne dėl nieko jinai vėlai kėlėsi!” – pagalvojo ji susiraukusi iš pykčio ir nepasitenkinimo.
Atha kho, bhikkhave, kāḷiyā dāsiyā etadahosi: Ir štai, vienuoliai, tarnaitė Kali pagalvojo:
‘santaṁyeva kho me ayyā ajjhattaṁ kopaṁ na pātukaroti, no asantaṁ; „Mano ponioje tūno pyktis, ji tiesiog jo neišreiškia.
mayhamevete kammantā susaṁvihitā, yena me ayyā santaṁyeva ajjhattaṁ kopaṁ na pātukaroti, no asantaṁ. Pyktis tūno joje, bet ji neišreiškia jo dėl to, kad aš gerai atlieku savo darbą.
Yannūnāhaṁ bhiyyoso mattāya ayyaṁ vīmaṁseyyan’ti. Kodėl man ponios neišbandžius dar labiau?”
Atha kho, bhikkhave, kāḷī dāsī divātaraṁyeva uṭṭhāsi. Ir štai, vienuoliai, tarnaitė Kali atsikėlė, dar vėliau dieną.
Atha kho, bhikkhave, vedehikā gahapatānī kāḷiṁ dāsiṁ etadavoca: Tuomet, vienuoliai, namų šeimininkė Vėdėhika pasakė tarnaitei Kali:
‘he je kāḷī’ti. „Ei, Kali!”
‘Kiṁ, ayye’ti? „Ką, ponia?”
‘Kiṁ, je, divātaraṁ uṭṭhāsī’ti? „Tu dėl ko dar vėliau kėleisi?”
‘Na khvayye, kiñcī’ti. „Ne dėl nieko, ponia.”
‘No vata re kiñci, pāpi dāsi, divātaraṁ uṭṭhāsī’ti kupitā anattamanā anattamanavācaṁ nicchāresi. „Mat kaip, netikusi tarnaite! Ne dėl nieko jinai dar vėliau kėlėsi!” – išžodžiavo ji iš pykčio ir nepasitenkinimo.
Atha kho, bhikkhave, kāḷiyā dāsiyā etadahosi: Ir štai, vienuoliai, tarnaitė Kali pagalvojo:
‘santaṁyeva kho me ayyā ajjhattaṁ kopaṁ na pātukaroti, no asantaṁ. „Mano ponioje tūno pyktis, ji tiesiog jo neišreiškia.
Mayhamevete kammantā susaṁvihitā, yena me ayyā santaṁyeva ajjhattaṁ kopaṁ na pātukaroti, no asantaṁ. Pyktis tūno joje, bet ji neišreiškia jo dėl to, kad aš gerai atlieku savo darbą.
Yannūnāhaṁ bhiyyoso mattāya ayyaṁ vīmaṁseyyan’ti. Kodėl man ponios neišbandžius dar labiau?”
Atha kho, bhikkhave, kāḷī dāsī divātaraṁyeva uṭṭhāsi. Ir štai, vienuoliai, tarnaitė Kali atsikėlė, dar vėliau dieną.
Atha kho, bhikkhave, vedehikā gahapatānī kāḷiṁ dāsiṁ etadavoca: Tuomet, vienuoliai, namų šeimininkė Vėdėhika pasakė tarnaitei Kali:
‘he je kāḷī’ti. „Ei, Kali!”
‘Kiṁ, ayye’ti? „Ką, ponia?”
‘Kiṁ, je, divā uṭṭhāsī’ti? „Tu dėl ko dar vėliau kėleisi?”
‘Na khvayye, kiñcī’ti. „Ne dėl nieko, ponia.”
‘No vata re kiñci, pāpi dāsi, divā uṭṭhāsī’ti kupitā anattamanā aggaḷasūciṁ gahetvā sīse pahāraṁ adāsi, sīsaṁ vobhindi. Ir su žodžiais: „Mat kaip, netikusi tarnaite! Ne dėl nieko jinai vėlai kėlėsi!” – iš pykčio ir nepasitenkinimo ji grėbė skląsti ir taip trenkė tarnaitei per galvą, kad ją perskėlė.
Atha kho, bhikkhave, kāḷī dāsī bhinnena sīsena lohitena galantena paṭivissakānaṁ ujjhāpesi: Ir štai, vienuoliai, tarnaitė Kali su praskelta kraujuojančia galva nuėjo skųstis kaimynams:
‘passathayye, soratāya kammaṁ; „Pažiūrėkite, ponai, į švelniosios darbą,
passathayye, nivātāya kammaṁ, passathayye, upasantāya kammaṁ. pažiūrėkite, ponai, į minkštosios darbą, pažiūrėkite, ponai, į nuolankiosios darbą!
Kathañhi nāma ekadāsikāya divā uṭṭhāsīti kupitā anattamanā aggaḷasūciṁ gahetvā sīse pahāraṁ dassati, sīsaṁ vobhindissatī’ti. Kaip galima dėl vėlaus kėlimosi, iš pykčio ir nepasitenkinimo griebti skląsti ir trenkti juo savo vienintelei tarnaitei per galvą taip, kad net perskelti ją?!”
Atha kho, bhikkhave, vedehikāya gahapatāniyā aparena samayena evaṁ pāpako kittisaddo abbhuggacchi: Ir štai, vienuoliai, vėliau apie tą namų šeimininkę Vėdėhiką pasklido tokios piktos šnekos:
‘caṇḍī vedehikā gahapatānī, anivātā vedehikā gahapatānī, anupasantā vedehikā gahapatānī’ti. „Namų šeimininkė Vėdėhika yra žiauri, namų šeimininkė Vėdėhika yra akiplėšiška, namų šeimininkė Vėdėhika yra karštagalvė.”
Evameva kho, bhikkhave, idhekacco bhikkhu tāvadeva soratasorato hoti nivātanivāto hoti upasantūpasanto hoti yāva na amanāpā vacanapathā phusanti. Lygiai gi, vienuoliai, taip ir šitame mokyme būna, kad kažkoks vienuolis yra labai švelnus, labai nuolankus, labai romus, kol jis nesusiduria su nemaloniais žodžiais.
Yato ca, bhikkhave, bhikkhuṁ amanāpā vacanapathā phusanti, atha bhikkhu ‘sorato’ti veditabbo, ‘nivāto’ti veditabbo, ‘upasanto’ti veditabbo. Tik tuomet, vienuoliai, kai vienuolis susiduria su nemaloniais žodžiais, galima suprasti ar jis yra švelnus, ar jis yra nuolankus, ar jis yra romus.
Nāhaṁ taṁ, bhikkhave, bhikkhuṁ ‘suvaco’ti vadāmi yo cīvarapiṇḍapātasenāsanagilānappaccayabhesajjaparikkhārahetu suvaco hoti, sovacassataṁ āpajjati. Vienuoliai, aš nevadinu nuolankiu tą vienuolį, kuris yra nuolankus, rodo nuolankumą dėl apdarų, maisto, pastogės ir sergančiojo būtinybių.
Taṁ kissa hetu? Dėl kokios priežasties?
Tañhi so, bhikkhave, bhikkhu cīvarapiṇḍapātasenāsanagilānappaccayabhesajjaparikkhāraṁ alabhamāno na suvaco hoti, na sovacassataṁ āpajjati. Juk, vienuoliai, kai tas vienuolis negauna apdarų, maisto, pastogės ir sergančiojo būtinybių, jis nėra nuolankus ir nerodo nuolankumo.
Yo ca kho, bhikkhave, bhikkhu dhammaṁyeva sakkaronto, dhammaṁ garuṁ karonto, dhammaṁ mānento, dhammaṁ pūjento, dhammaṁ apacāyamāno suvaco hoti, sovacassataṁ āpajjati, tamahaṁ ‘suvaco’ti vadāmi. Bet, vienuoliai, aš vadinu nuolankiu tą vienuolį, kuris yra nuolankus, rodo nuolankumą, rodydamas pagarbą Dhammai, gerbdamas Dhammą, aukštindamas Dhammą, garbindamas Dhammą, šlovindamas Dhammą.
Tasmātiha, bhikkhave, ‘dhammaṁyeva sakkarontā, dhammaṁ garuṁ karontā, dhammaṁ mānentā, dhammaṁ pūjentā, dhammaṁ apacāyamānā suvacā bhavissāma, sovacassataṁ āpajjissāmā’ti. Tad, vienuoliai, turėtumėte mokytis būti tais, kurie yra nuolankūs, rodo nuolankumą, rodydami pagarbą Dhammai, gerbdami Dhammą, aukštindami Dhammą, garbindami Dhammą, šlovindami Dhammą.
Evañhi vo, bhikkhave, sikkhitabbaṁ.
Pañcime, bhikkhave, vacanapathā yehi vo pare vadamānā vadeyyuṁ—Vienuoliai, kalba, kuria į jus gali kreiptis, turi penkis aspektus.
kālena vā akālena vā; Ji gali būti savalaikė ar nesavalaikė,
bhūtena vā abhūtena vā; teisinga ar melaginga,
saṇhena vā pharusena vā; švelni ar šiurkšti,
atthasaṁhitena vā anatthasaṁhitena vā; naudinga ar kenksminga,
mettacittā vā dosantarā vā. geraširdiška ar piktanoriška.
Kālena vā, bhikkhave, pare vadamānā vadeyyuṁ akālena vā; Vienuoliai, ar kiti į jus kreipiasi savalaike ar nesavalaike kalba,
bhūtena vā, bhikkhave, pare vadamānā vadeyyuṁ abhūtena vā; ar kiti į jus kreipiasi teisinga ar melaginga kalba,
saṇhena vā, bhikkhave, pare vadamānā vadeyyuṁ pharusena vā; ar kiti į jus kreipiasi švelnia ar šiurkščia kalba,
atthasaṁhitena vā, bhikkhave, pare vadamānā vadeyyuṁ anatthasaṁhitena vā; ar kiti į jus kreipiasi naudinga ar kenksminga kalba,
mettacittā vā, bhikkhave, pare vadamānā vadeyyuṁ dosantarā vā. ar kiti į jus kreipiasi geraširdiška ar piktanoriška kalba,
Tatrāpi vo, bhikkhave, evaṁ sikkhitabbaṁ: turėtumėte mokyti save taip:
‘na ceva no cittaṁ vipariṇataṁ bhavissati, na ca pāpikaṁ vācaṁ nicchāressāma, hitānukampī ca viharissāma mettacittā, na dosantarā. „Nei mūsų protas pakis, nei ištarsime piktus žodžius, atjausdami galvosime apie jo gerovę, būsime su geraširdiškumo kupinu protu, be vidinio pykčio.
Tañca puggalaṁ mettāsahagatena cetasā pharitvā viharissāma, tadārammaṇañca sabbāvantaṁ lokaṁ mettāsahagatena cittena vipulena mahaggatena appamāṇena averena abyābajjhena pharitvā viharissāmā’ti. Gyvensime aprėpę tą žmogų geraširdiškumo sklidinu protu, ir atsiremdami į tai, aprėpsime visą pasaulį – viršų, apačią, šalis, visas kryptis – protu sklidinu geraširdiškumo, didžiuliu, didingu, beribiu, be neapykantos, be piktavališkumo.”
Evañhi vo, bhikkhave, sikkhitabbaṁ. Štai taip, vienuoliai, turėtumėte mokyti save.
Seyyathāpi, bhikkhave, puriso āgaccheyya kudālapiṭakaṁ ādāya. Panašiai, vienuoliai, kaip kad jei ateitų žmogus pasiėmęs kastuvą ir krepšį.
So evaṁ vadeyya: Jis pasakytų:
‘ahaṁ imaṁ mahāpathaviṁ apathaviṁ karissāmī’ti. „Paliksiu šią didžiąją žemę be žemės.”
So tatra tatra vikhaṇeyya, tatra tatra vikireyya, tatra tatra oṭṭhubheyya, tatra tatra omutteyya: Ir jis pradėtų visur kasti, mėtyti žemę, spjaudyti ir šlapintis, galvodamas:
‘apathavī bhavasi, apathavī bhavasī’ti. „Liksi be žemės, liksi be žemės!”
Taṁ kiṁ maññatha, bhikkhave, Kaip manote, vienuoliai,
api nu so puriso imaṁ mahāpathaviṁ apathaviṁ kareyyā”ti? ar paliktų tas žmogus šią didžiąją žemę be žemės?”
“No hetaṁ, bhante”. „Ne, Garbusis.”
“Taṁ kissa hetu”? „Dėl kokios priežasties?”
“Ayañhi, bhante, mahāpathavī gambhīrā appameyyā. „Juk, Garbusis, ši didžioji žemė yra gili ir nepamatuojama.
Sā na sukarā apathavī kātuṁ; Nėra lengva ją palikti be žemės.
yāvadeva ca pana so puriso kilamathassa vighātassa bhāgī assā”ti. Galiausiai tas žmogus išpeštų tik nuovargį ir apmaudą.”
“Evameva kho, bhikkhave, pañcime vacanapathā yehi vo pare vadamānā vadeyyuṁ—„Lygiai gi, vienuoliai, taip, kalba, kuria į jus gali kreiptis, turi penkis aspektus.
kālena vā akālena vā; Ji gali būti savalaikė ar nesavalaikė,
bhūtena vā abhūtena vā; teisinga ar melaginga,
saṇhena vā pharusena vā; švelni ar šiurkšti,
atthasaṁhitena vā anatthasaṁhitena vā; naudinga ar kenksminga,
mettacittā vā dosantarā vā. geraširdiška ar piktanoriška.
Kālena vā, bhikkhave, pare vadamānā vadeyyuṁ akālena vā; Vienuoliai, ar kiti į jus kreipiasi savalaike ar nesavalaike kalba,
bhūtena vā bhikkhave, pare vadamānā vadeyyuṁ abhūtena vā; ar kiti į jus kreipiasi teisinga ar melaginga kalba,
saṇhena vā, bhikkhave, pare vadamānā vadeyyuṁ pharusena vā; ar kiti į jus kreipiasi švelnia ar šiurkščia kalba,
atthasaṁhitena vā, bhikkhave, pare vadamānā vadeyyuṁ anatthasaṁhitena vā; ar kiti į jus kreipiasi naudinga ar kenksminga kalba,
mettacittā vā, bhikkhave, pare vadamānā vadeyyuṁ dosantarā vā. ar kiti į jus kreipiasi geraširdiška ar piktanoriška kalba,
Tatrāpi vo, bhikkhave, evaṁ sikkhitabbaṁ: turėtumėte mokyti save taip:
‘na ceva no cittaṁ vipariṇataṁ bhavissati, na ca pāpikaṁ vācaṁ nicchāressāma, hitānukampī ca viharissāma mettacittā na dosantarā. „Nei mūsų protas pakis, nei ištarsime piktus žodžius, atjausdami galvosime apie jo gerovę, būsime su geraširdiškumo kupinu protu, be vidinio pykčio.
Tañca puggalaṁ mettāsahagatena cetasā pharitvā viharissāma, tadārammaṇañca sabbāvantaṁ lokaṁ pathavisamena cetasā vipulena mahaggatena appamāṇena averena abyābajjhena pharitvā viharissāmā’ti. Gyvensime aprėpę tą žmogų geraširdiškumo sklidinu protu, ir atsiremdami į tai, aprėpsime visą pasaulį – viršų, apačią, šalis, visas kryptis – panašiu į žemę protu, sklidinu geraširdiškumo, didžiuliu, didingu, beribiu, be neapykantos, be piktavališkumo.”
Evañhi vo, bhikkhave, sikkhitabbaṁ. Štai taip, vienuoliai, turėtumėte mokyti save.
Seyyathāpi, bhikkhave, puriso āgaccheyya lākhaṁ vā haliddiṁ vā nīlaṁ vā mañjiṭṭhaṁ vā ādāya. Panašiai, vienuoliai, kaip kad jei ateitų žmogus pasiėmęs rudų, geltonų, mėlynų ir raudonų dažų.
So evaṁ vadeyya: Jis sakytų:
‘ahaṁ imasmiṁ ākāse rūpaṁ likhissāmi, rūpapātubhāvaṁ karissāmī’ti. „Nupiešiu čia ore paveikslą, padarysiu taip, kad ore atsirastų paveikslas.”
Taṁ kiṁ maññatha, bhikkhave, Kaip manote, vienuoliai,
api nu so puriso imasmiṁ ākāse rūpaṁ likheyya, rūpapātubhāvaṁ kareyyā”ti? Ar tas žmogus nupieštų ten ore paveikslą, ar padarytų taip, kad ore atsirastų paveikslas.”
“No hetaṁ, bhante”. „Ne, Garbusis.”
“Taṁ kissa hetu”? „Dėl kokios priežasties?”
“Ayañhi, bhante, ākāso arūpī anidassano. „Juk, Garbusis, erdvė yra beformė, yra nematoma.
Tattha na sukaraṁ rūpaṁ likhituṁ, rūpapātubhāvaṁ kātuṁ; Nėra lengva joje nupiešti paveikslą, padaryti taip, kad joje atsirastų paveikslas.
yāvadeva ca pana so puriso kilamathassa vighātassa bhāgī assā”ti. Galiausiai tas žmogus išpeštų tik nuovargį ir apmaudą.”
“Evameva kho, bhikkhave, pañcime vacanapathā yehi vo pare vadamānā vadeyyuṁ kālena vā akālena vā …pe… „Lygiai gi, vienuoliai, taip, kalba, kuria į jus gali kreiptis, turi penkis aspektus. Ji gali būti savalaikė ar nesavalaikė …
tadārammaṇañca sabbāvantaṁ lokaṁ ākāsasamena cetasā vipulena mahaggatena appamāṇena averena abyābajjhena pharitvā viharissāmā’ti. Gyvensime aprėpę tą žmogų geraširdiškumo sklidinu protu, ir atsiremdami į tai, aprėpsime visą pasaulį – viršų, apačią, šalis, visas kryptis – panašiu į orą protu, sklidinu geraširdiškumo, didžiuliu, didingu, beribiu, be neapykantos, be piktavališkumo.”
Evañhi vo, bhikkhave, sikkhitabbaṁ. Štai taip, vienuoliai, turėtumėte mokyti save.
Seyyathāpi, bhikkhave, puriso āgaccheyya ādittaṁ tiṇukkaṁ ādāya. Panašiai, vienuoliai, kaip kad jei ateitų žmogus pasiėmęs degantį žolės deglą.
So evaṁ vadeyya: Jis sakytų:
‘ahaṁ imāya ādittāya tiṇukkāya gaṅgaṁ nadiṁ santāpessāmi samparitāpessāmī’ti. „Šiuo degančiu žolės deglu uždegsiu Gangos upę, išdeginsiu ją.”
Taṁ kiṁ maññatha, bhikkhave, Kaip manote, vienuoliai,
api nu so puriso ādittāya tiṇukkāya gaṅgaṁ nadiṁ santāpeyya samparitāpeyyā”ti? Ar tas žmogus degančiu žolės deglu uždegtų Gangos upę, išdegintų ją?”
“No hetaṁ, bhante”. „Ne, Garbusis.”
“Taṁ kissa hetu”? „Dėl kokios priežasties?”
“Gaṅgā hi, bhante, nadī gambhīrā appameyyā. „Juk, Garbusis, Gangos upė yra gili ir nepamatuojama.
Sā na sukarā ādittāya tiṇukkāya santāpetuṁ samparitāpetuṁ; Nėra lengva ją degančiu žolės deglu uždegti, išdeginti ją.
yāvadeva ca pana so puriso kilamathassa vighātassa bhāgī assā”ti. Galiausiai tas žmogus išpeštų tik nuovargį ir apmaudą.”
“Evameva kho, bhikkhave, pañcime vacanapathā yehi vo pare vadamānā vadeyyuṁ kālena vā akālena vā …pe… „Lygiai gi, vienuoliai, taip, kalba, kuria į jus gali kreiptis, turi penkis aspektus. Ji gali būti savalaikė ar nesavalaikė …
tadārammaṇañca sabbāvantaṁ lokaṁ gaṅgāsamena cetasā vipulena mahaggatena appamāṇena averena abyābajjhena pharitvā viharissāmā’ti. Gyvensime aprėpę tą žmogų geraširdiškumo sklidinu protu, ir atsiremdami į tai, aprėpsime visą pasaulį – viršų, apačią, šalis, visas kryptis – panašiu į Gangą protu, sklidinu geraširdiškumo, didžiuliu, didingu, beribiu, be neapykantos, be piktavališkumo.”
Evañhi vo, bhikkhave, sikkhitabbaṁ. Štai taip, vienuoliai, turėtumėte mokyti save.
Seyyathāpi, bhikkhave, biḷārabhastā madditā sumadditā suparimadditā, mudukā tūlinī chinnasassarā chinnabhabbharā. Panašiai, vienuoliai, kaip kad jei būtų maišas padarytas iš nugremžtos, išvoluotos, gerai išdirbtos, minkštos, netraškančios, nebraškančios katino odos,
Atha puriso āgaccheyya kaṭṭhaṁ vā kathalaṁ vā ādāya. ir ateitų žmogus su lazda ar puodo šuke.
So evaṁ vadeyya: Jis sakytų:
‘ahaṁ imaṁ biḷārabhastaṁ madditaṁ sumadditaṁ suparimadditaṁ, mudukaṁ tūliniṁ, chinnasassaraṁ chinnabhabbharaṁ kaṭṭhena vā kathalena vā sarasaraṁ karissāmi bharabharaṁ karissāmī’ti. „Lazda ar puodo šuke padarysiu, kad šis maišas, padarytas iš nugremžtos, išvoluotos, gerai išdirbtos, minkštos, netraškančios, nebraškančios katino odos, traškėtų ir braškėtų.”
Taṁ kiṁ maññatha, bhikkhave, Kaip manote, vienuoliai,
api nu so puriso amuṁ biḷārabhastaṁ madditaṁ sumadditaṁ suparimadditaṁ, mudukaṁ tūliniṁ, chinnasassaraṁ chinnabhabbharaṁ kaṭṭhena vā kathalena vā sarasaraṁ kareyya, bharabharaṁ kareyyā”ti? ar šis žmogus lazda ar puodo šuke padarytų, kad šis maišas, padarytas iš nugremžtos, išvoluotos, gerai išdirbtos, minkštos, netraškančios, nebraškančios katino odos, traškėtų ir braškėtų.”
“No hetaṁ, bhante”. „Ne, Garbusis.”
“Taṁ kissa hetu”? „Dėl kokios priežasties?”
“Amu hi, bhante, biḷārabhastā madditā sumadditā suparimadditā, mudukā tūlinī, chinnasassarā chinnabhabbharā. „Juk, Garbusis, tai maišas padarytas iš nugremžtos, išvoluotos, gerai išdirbtos, minkštos, netraškančios, nebraškančios katino odos.
Sā na sukarā kaṭṭhena vā kathalena vā sarasaraṁ kātuṁ bharabharaṁ kātuṁ; Nėra lengva lazda ar puodo šuke padaryti, kad jis traškėtų ir braškėtų.
yāvadeva ca pana so puriso kilamathassa vighātassa bhāgī assā”ti. Galiausiai tas žmogus išpeštų tik nuovargį ir apmaudą.”
“Evameva kho, bhikkhave, pañcime vacanapathā yehi vo pare vadamānā vadeyyuṁ „Lygiai gi, vienuoliai, taip, kalba, kuria į jus gali kreiptis, turi penkis aspektus.
kālena vā akālena vā; Ji gali būti savalaikė ar nesavalaikė,
bhūtena vā abhūtena vā; teisinga ar melaginga,
saṇhena vā pharusena vā; švelni ar šiurkšti,
atthasaṁhitena vā anatthasaṁhitena vā; naudinga ar kenksminga,
mettacittā vā dosantarā vā. geraširdiška ar piktanoriška.
Kālena vā, bhikkhave, pare vadamānā vadeyyuṁ akālena vā; Vienuoliai, ar kiti į jus kreipiasi savalaike ar nesavalaike kalba,
bhūtena vā, bhikkhave, pare vadamānā vadeyyuṁ abhūtena vā; ar kiti į jus kreipiasi teisinga ar melaginga kalba,
saṇhena vā, bhikkhave, pare vadamānā vadeyyuṁ pharusena vā; ar kiti į jus kreipiasi švelnia ar šiurkščia kalba,
atthasaṁhitena vā, bhikkhave, pare vadamānā vadeyyuṁ anatthasaṁhitena vā; ar kiti į jus kreipiasi naudinga ar kenksminga kalba,
mettacittā vā, bhikkhave, pare vadamānā vadeyyuṁ dosantarā vā. ar kiti į jus kreipiasi geraširdiška ar piktanoriška kalba,
Tatrāpi vo, bhikkhave, evaṁ sikkhitabbaṁ: turėtumėte mokyti save taip:
‘na ceva no cittaṁ vipariṇataṁ bhavissati, na ca pāpikaṁ vācaṁ nicchāressāma hitānukampī ca viharissāma mettacittā na dosantarā. „Nei mūsų protas pakis, nei ištarsime piktus žodžius, atjausdami galvosime apie jo gerovę, būsime su geraširdiškumo kupinu protu, be vidinio pykčio.
Tañca puggalaṁ mettāsahagatena cetasā pharitvā viharissāma, tadārammaṇañca sabbāvantaṁ lokaṁ biḷārabhastāsamena cetasā vipulena mahaggatena appamāṇena averena abyābajjhena pharitvā viharissāmā’ti. Gyvensime aprėpę tą žmogų geraširdiškumo sklidinu protu, ir atsiremdami į tai, aprėpsime visą pasaulį – viršų, apačią, šalis, visas kryptis – panašiu į katino odos maišą protu, sklidinu geraširdiškumo, didžiuliu, didingu, beribiu, be neapykantos, be piktavališkumo.”
Evañhi vo, bhikkhave, sikkhitabbaṁ. Štai taip, vienuoliai, turėtumėte mokyti save.
Ubhatodaṇḍakena cepi, bhikkhave, kakacena corā ocarakā aṅgamaṅgāni okanteyyuṁ, tatrāpi yo mano padūseyya, na me so tena sāsanakaro. Net, vienuoliai, jei banditai plėšikai dvirankiu pjūklu vieną po kitos nupjovinėtų kam galūnes, tas, kurio prote dėl to kiltų pyktis, negyventų pagal mano mokymą.
Tatrāpi vo, bhikkhave, evaṁ sikkhitabbaṁ: Turėtumėte mokyti save taip:
‘na ceva no cittaṁ vipariṇataṁ bhavissati, na ca pāpikaṁ vācaṁ nicchāressāma, hitānukampī ca viharissāma mettacittā na dosantarā. „Nei mūsų protas pakis, nei ištarsime piktus žodžius, atjausdami galvosime apie jo gerovę, būsime su geraširdiškumo kupinu protu, be vidinio pykčio.
Tañca puggalaṁ mettāsahagatena cetasā pharitvā viharissāma tadārammaṇañca sabbāvantaṁ lokaṁ mettāsahagatena cetasā vipulena mahaggatena appamāṇena averena abyābajjhena pharitvā viharissāmā’ti. Gyvensime aprėpę tą žmogų geraširdiškumo sklidinu protu, ir atsiremdami į tai, aprėpsime visą pasaulį – viršų, apačią, šalis, visas kryptis – protu sklidinu geraširdiškumo, didžiuliu, didingu, beribiu, be neapykantos, be piktavališkumo.”
Evañhi vo, bhikkhave, sikkhitabbaṁ. Štai taip, vienuoliai, turėtumėte mokyti save.
Imañca tumhe, bhikkhave, kakacūpamaṁ ovādaṁ abhikkhaṇaṁ manasi kareyyātha. Jei, vienuoliai, nuolat atmintumėte šį palyginimo su pjūklu pamokymą,
Passatha no tumhe, bhikkhave, taṁ vacanapathaṁ, aṇuṁ vā thūlaṁ vā, yaṁ tumhe nādhivāseyyāthā”ti? ar matote kokią nors kalbos rūšį, kurios negalėtumėte pakęsti?”
“No hetaṁ, bhante”. „Ne, Garbusis.”
“Tasmātiha, bhikkhave, imaṁ kakacūpamaṁ ovādaṁ abhikkhaṇaṁ manasikarotha. „Todėl, vienuoliai, nuolat atminkite šį palyginimo su pjūklu pamokymą,
Taṁ vo bhavissati dīgharattaṁ hitāya sukhāyā”ti. tai jums ilgą laiką neš naudą ir laimę.”
Idamavoca bhagavā. Štai ką pasakė Palaimintasis.
Attamanā te bhikkhū bhagavato bhāsitaṁ abhinandunti. Patenkinti tie vienuoliai džiaugėsi Palaimintojo žodžiais.
Kakacūpamasuttaṁ niṭṭhitaṁ paṭhamaṁ.