Other Translations: Deutsch , English
From:
Saṁyutta Nikāya 12.63 Pagal temą susijusių suttų rinkinys 12
7. Mahāvagga 7. Didysis skyrius
Puttamaṁsasutta 63. Sūnaus mėsa
Sāvatthiyaṁ … Savatthyje.
“cattārome, bhikkhave, āhārā bhūtānaṁ vā sattānaṁ ṭhitiyā sambhavesīnaṁ vā anuggahāya. „Vienuoliai, yra šios keturios peno rūšys, palaikančios jau atsiradusias būtybes ir tas, kurios dar tik atsiras.
Katame cattāro? Kokios keturios?
Kabaḷīkāro āhāro oḷāriko vā sukhumo vā, phasso dutiyo, manosañcetanā tatiyā, viññāṇaṁ catutthaṁ. (Visų pirmą) penas – valgomas maistas, grubus arba subtilus; antra – sąlytis; trečia – proto valia; ketvirta – sąmonė.
Ime kho, bhikkhave, cattāro āhārā bhūtānaṁ vā sattānaṁ ṭhitiyā sambhavesīnaṁ vā anuggahāya. Tai keturios peno rūšys, palaikančios jau atsiradusias būtybes ir tas, kurios dar tik atsiras.
Kathañca, bhikkhave, kabaḷīkāro āhāro daṭṭhabbo? Ir kaip, vienuoliai, reikėtų žiūrėti į peną – valgomą maistą?
Seyyathāpi, bhikkhave, dve jāyampatikā parittaṁ sambalaṁ ādāya kantāramaggaṁ paṭipajjeyyuṁ. Įsivaizduokite, vienuoliai, porą, vyrą ir žmoną, kurie pasiėmę nedideles maisto atsargas, keliautų per dykumą.
Tesamassa ekaputtako piyo manāpo. Su jais būtų jų vienintelis sūnus, brangus ir mylimas.
Atha kho tesaṁ, bhikkhave, dvinnaṁ jāyampatikānaṁ kantāragatānaṁ yā parittā sambalamattā, sā parikkhayaṁ pariyādānaṁ gaccheyya. Tuomet viduryje dykumos jų nedidelės maisto atsargos būtų sunaudotos ir išeikvotos,
Siyā ca nesaṁ kantārāvaseso anatiṇṇo. o jiems dar reiktų pereiti likusią dykumos dalį.
Atha kho tesaṁ, bhikkhave, dvinnaṁ jāyampatikānaṁ evamassa: Ir štai vyras ir žmona taip pagalvotų:
‘amhākaṁ kho yā parittā sambalamattā sā parikkhīṇā pariyādiṇṇā. „Mūsų nedidelės maisto atsargos sunaudotos ir išeikvotos,
Atthi cāyaṁ kantārāvaseso anittiṇṇo. o mums dar reikia pereiti likusią dykumos dalį.
Yannūna mayaṁ imaṁ ekaputtakaṁ piyaṁ manāpaṁ vadhitvā vallūrañca soṇḍikañca karitvā puttamaṁsāni khādantā evaṁ taṁ kantārāvasesaṁ nitthareyyāma, mā sabbeva tayo vinassimhā’ti. Nužudykime savo vienintelį sūnų, brangų ir mylimą, ir paruoškime džiovintos ir prieskoniais pagardintos mėsos. Valgydami sūnaus mėsą galėsime pereiti likusią dykumos dalį. Nepražūkime visi trys!”
Atha kho te, bhikkhave, dve jāyampatikā taṁ ekaputtakaṁ piyaṁ manāpaṁ vadhitvā vallūrañca soṇḍikañca karitvā puttamaṁsāni khādantā evaṁ taṁ kantārāvasesaṁ nitthareyyuṁ. Tada, vienuoliai, vyras ir žmona nužudytų savo vienintelį sūnų, brangų ir mylimą, paruoštų džiovintos ir prieskoniais pagardintos mėsos ir valgydami sūnaus mėsą pereitų likusią dykumos dalį.
Te puttamaṁsāni ceva khādeyyuṁ, ure ca paṭipiseyyuṁ: Valgydami sūnaus mėsą, jie muštųsi į krūtinę ir šauktų:
‘kahaṁ, ekaputtaka, kahaṁ, ekaputtakā’ti. „Kur tu, mūsų vienintelis sūnau? Kur tu, mūsų vienintelis sūnau?”
Taṁ kiṁ maññatha, bhikkhave, Kaip manote, vienuoliai,
api nu te davāya vā āhāraṁ āhāreyyuṁ, madāya vā āhāraṁ āhāreyyuṁ, maṇḍanāya vā āhāraṁ āhāreyyuṁ, vibhūsanāya vā āhāraṁ āhāreyyun”ti? Ar jie valgytų tą maistą dėl pramogos ar malonumo, ar dėl fizinio grožio ir patrauklumo puoselėjimo?”
“No hetaṁ, bhante”. „Ne, Garbusis.”
“Nanu te, bhikkhave, yāvadeva kantārassa nittharaṇatthāya āhāraṁ āhāreyyun”ti? „Ar jie valgytų tą maistą tik tam, kad galėtų pereiti dykumą?”
“Evaṁ, bhante”. „Taip, Garbusis.”
“‘Evameva khvāhaṁ, bhikkhave, kabaḷīkāro āhāro daṭṭhabbo’ti vadāmi. „Būtent taip, vienuoliai, sakau, reikia žiūrėti į peną – valgomą maistą.
Kabaḷīkāre, bhikkhave, āhāre pariññāte pañca kāmaguṇiko rāgo pariññāto hoti. Kai penas – valgomas maistas visiškai suprantamas, visiškai suprantamas ir su penkiais jusliniais malonumais susijęs geismas.
Pañca kāmaguṇike rāge pariññāte natthi taṁ saṁyojanaṁ yena saṁyojanena saṁyutto ariyasāvako puna imaṁ lokaṁ āgaccheyya. Kai su penkiais jusliniais malonumais susijęs geismas yra visiškai suprastas, nėra jokių pančių, dėl kurių taurusis mokinys vėl grįžtų į šį pasaulį.
Kathañca, bhikkhave, phassāhāro daṭṭhabbo? Ir kaip, vienuoliai, reikėtų žiūrėti į peną – sąlytį?
Seyyathāpi, bhikkhave, gāvī niccammā kuṭṭañce nissāya tiṭṭheyya. Ye kuṭṭanissitā pāṇā te naṁ khādeyyuṁ. Įsivaizduokite, vienuoliai, karvę su nulupta oda stovinčią prie sienos. Ją ėstų sienoje gyvenantys padarai.
Rukkhañce nissāya tiṭṭheyya, ye rukkhanissitā pāṇā te naṁ khādeyyuṁ. Jei ji stovėtų prie medžio, ją ėstų medyje gyvenantys padarai.
Udakañce nissāya tiṭṭheyya, ye udakanissitā pāṇā te naṁ khādeyyuṁ. Jei ji stovėtų vandenyje, ją ėstų vandeny gyvenantys padarai.
Ākāsañce nissāya tiṭṭheyya, ye ākāsanissitā pāṇā te naṁ khādeyyuṁ. Jei ji stovėtų atvirame ore, ją ėstų ore gyvenantys padarai.
Yaṁ yadeva hi sā, bhikkhave, gāvī niccammā nissāya tiṭṭheyya, ye tannissitā pāṇā te naṁ khādeyyuṁ. Kad ir kur stovėtų ta nudirta karvė, ten gyvenantys padarai ją ėstų.
Evameva khvāhaṁ, bhikkhave, ‘phassāhāro daṭṭhabbo’ti vadāmi. Būtent taip, vienuoliai, sakau, reikia žiūrėti į peną – sąlytį.
Phasse, bhikkhave, āhāre pariññāte tisso vedanā pariññātā honti. Kai penas – sąlytis visiškai suprantamas, visiškai suprantamos trys jausmo tonų rūšys.
Tīsu vedanāsu pariññātāsu ariyasāvakassa natthi kiñci uttarikaraṇīyanti vadāmi. Kai trys jausmo tonų rūšys visiškai suprantamos, sakau, tauriam mokiniui nebelieka nieko, ką dar reiktų padaryti.
Kathañca, bhikkhave, manosañcetanāhāro daṭṭhabbo? Ir kaip, vienuoliai, reikėtų žiūrėti į peną – proto valią?
Seyyathāpi, bhikkhave, aṅgārakāsu sādhikaporisā puṇṇā aṅgārānaṁ vītaccikānaṁ vītadhūmānaṁ. Įsivaizduokite, anglių duobę, gilesnę už žmogaus ūgį, pripildytą žėrinčių anglių be liepsnos ir dūmų.
Atha puriso āgaccheyya jīvitukāmo amaritukāmo sukhakāmo dukkhappaṭikūlo. Ir štai ateitų žmogus, kuris nori gyventi, nenori mirti, trokšta laimės, nenori kentėti.
Tamenaṁ dve balavanto purisā nānābāhāsu gahetvā taṁ aṅgārakāsuṁ upakaḍḍheyyuṁ. Tada du stiprūs vyrai paimtų jį už abiejų rankų ir temptų prie anglių duobės.
Atha kho, bhikkhave, tassa purisassa ārakāvassa cetanā ārakā patthanā ārakā paṇidhi. Tuomet, vienuoliai, tas žmogus norėtų būti kuo toliau, trokštų būti kuo toliau, geistų būti kuo toliau (nuo anglių duobės).
Taṁ kissa hetu? Kokia yra to priežastis?
Evañhi, bhikkhave, tassa purisassa hoti: Todėl, kad, vienuoliai, jis žino:
‘imañcāhaṁ aṅgārakāsuṁ papatissāmi, tatonidānaṁ maraṇaṁ vā nigacchāmi maraṇamattaṁ vā dukkhan’ti. „Jei aš įkrisiu į šią anglių duobę, mane dėl to ištiks mirtis arba mirtinas skausmas.”
Evameva khvāhaṁ, bhikkhave, ‘manosañcetanāhāro daṭṭhabbo’ti vadāmi. Būtent taip, vienuoliai, sakau, reikėtų žiūrėti į peną – proto valią.
Manosañcetanāya, bhikkhave, āhāre pariññāte tisso taṇhā pariññātā honti. Kai penas – proto valią visiškai suprantamas, visiškai suprantamos trys troškimo rūšys.
Tīsu taṇhāsu pariññātāsu ariyasāvakassa natthi kiñci uttarikaraṇīyanti vadāmi. Kai trys troškimo rūšys visiškai suprantamos, sakau, tauriam mokiniui nebelieka nieko, ką dar reiktų padaryti.
Kathañca, bhikkhave, viññāṇāhāro daṭṭhabbo? Ir kaip, vienuoliai, reikėtų žiūrėti į peną – sąmonę?
Seyyathāpi, bhikkhave, coraṁ āgucāriṁ gahetvā rañño dasseyyuṁ: Įsivaizduokite, vienuoliai, kad suimtų banditą, nusikaltėlį, atvestų jį pas karalių, ir sakytų:
‘ayaṁ te, deva, coro āgucārī, imassa yaṁ icchasi taṁ daṇḍaṁ paṇehī’ti. „Valdove, šis žmogus yra plėšikas, nusikaltėlis. Skirkite jam bausmę, kokią tik norite.”
Tamenaṁ rājā evaṁ vadeyya: Karalius jiems įsakytų:
‘gacchatha, bho, imaṁ purisaṁ pubbaṇhasamayaṁ sattisatena hanathā’ti. „Eikite, vyrai, ryte smokite į tą vyrą šimtu iečių.”
Tamenaṁ pubbaṇhasamayaṁ sattisatena haneyyuṁ. Ryte jie smogtų į jį šimtu iečių.
Atha rājā majjhanhikasamayaṁ evaṁ vadeyya: Vidurdienį karalius paklaustų:
‘ambho, kathaṁ so puriso’ti? „Vyrai, kaip tas žmogus?”
‘Tatheva, deva, jīvatī’ti. „Dar gyvas, pone.”
Tamenaṁ rājā evaṁ vadeyya: Karalius jiems įsakytų:
‘gacchatha, bho, taṁ purisaṁ majjhanhikasamayaṁ sattisatena hanathā’ti. „Eikite, vyrai, vidurdienį smokite į tą vyrą šimtu iečių.”
Tamenaṁ majjhanhikasamayaṁ sattisatena haneyyuṁ. Vidurdienį jie smogtų į jį šimtu iečių.
Atha rājā sāyanhasamayaṁ evaṁ vadeyya: Vakare karalius paklaustų:
‘ambho, kathaṁ so puriso’ti? „Vyrai, kaip tas žmogus?”
‘Tatheva, deva, jīvatī’ti. „Dar gyvas, pone.”
Tamenaṁ rājā evaṁ vadeyya: Karalius jiems įsakytų:
‘gacchatha, bho, taṁ purisaṁ sāyanhasamayaṁ sattisatena hanathā’ti. „Eikite, vyrai, vakare smokite į tą vyrą šimtu iečių.”
Tamenaṁ sāyanhasamayaṁ sattisatena haneyyuṁ. Vakare jie smogtų į jį šimtu iečių.
Taṁ kiṁ maññatha, bhikkhave, Kaip manote, vienuoliai,
api nu so puriso divasaṁ tīhi sattisatehi haññamāno tatonidānaṁ dukkhaṁ domanassaṁ paṭisaṁvediyethā”ti? ar dėl to tas žmogus, į kurį smogė trimis šimtais iečių, patirtų skausmą ir nepasitenkinimą?”
“Ekissāpi, bhante, sattiyā haññamāno tatonidānaṁ dukkhaṁ domanassaṁ paṭisaṁvediyetha; „Garbusis, net jei jam būtų smogta viena ietimi, jis dėl to patirtų skausmą ir nepasitenkinimą,
ko pana vādo tīhi sattisatehi haññamāno”ti. ką jau kalbėti apie tris šimtus iečių?!”
“Evameva khvāhaṁ, bhikkhave, viññāṇāhāro daṭṭhabboti vadāmi. Būtent taip, vienuoliai, sakau, reikėtų žiūrėti į peną – sąmonę.
Viññāṇe, bhikkhave, āhāre pariññāte nāmarūpaṁ pariññātaṁ hoti, nāmarūpe pariññāte ariyasāvakassa natthi kiñci uttarikaraṇīyanti vadāmī”ti. Kai penas – sąmonė visiškai suprantamas, visiškai suprantami protas ir materija. Kai protas ir materija visiškai suprantami, sakau, tauriam mokiniui nebelieka nieko, ką dar reiktų padaryti.
Tatiyaṁ.