Other Translations: Deutsch , English
From:
Saṁyutta Nikāya 15.1 Pagal temą susijusių suttų rinkinys 15
1. Paṭhamavagga 1. Pirmasis skyrius
Tiṇakaṭṭhasutta 1. Žolė ir šakelės
Evaṁ me sutaṁ—Taip aš girdėjau.
ekaṁ samayaṁ bhagavā sāvatthiyaṁ viharati jetavane anāthapiṇḍikassa ārāme. Kartą Palaimintasis buvo apsistojęs Anathapindikos vienuolyne Džetos giraitėje netoli Savatthi.
Tatra kho bhagavā bhikkhū āmantesi: Ir štai Palaimintasis kreipėsi į vienuolius:
“bhikkhavo”ti. „Vienuoliai!”
“Bhadante”ti te bhikkhū bhagavato paccassosuṁ. „Taip, Garbusis,” – atsakė Palaimintajam tie vienuoliai.
Bhagavā etadavoca: Palaimintasis štai ką pasakė:
“Anamataggoyaṁ, bhikkhave, saṁsāro. „Vienuoliai, neįsivaizduojama kada buvo šios samsaros pradžia.
Pubbā koṭi na paññāyati avijjānīvaraṇānaṁ sattānaṁ taṇhāsaṁyojanānaṁ sandhāvataṁ saṁsarataṁ. Neįmanoma praeity nurodyti trikdomų neišmanymo, esančių troškimo pančiuose, besiblaškančių, klajojančių samsaroje, būtybių pradžią.
Seyyathāpi, bhikkhave, puriso yaṁ imasmiṁ jambudīpe tiṇakaṭṭhasākhāpalāsaṁ taṁ chetvā ekajjhaṁ saṁharitvā caturaṅgulaṁ caturaṅgulaṁ ghaṭikaṁ katvā nikkhipeyya: Panašiai, vienuoliai, kaip kad jei žmogus, nupjovęs visą Džiambudypos (Indijos) žolę, šakeles, šakas, bei lapu ir surinkęs juos į vieną vietą, dėtų juos saują po saujos (galvodamas):
‘ayaṁ me mātā, tassā me mātu ayaṁ mātā’ti, apariyādinnāva, bhikkhave, tassa purisassa mātumātaro assu, atha imasmiṁ jambudīpe tiṇakaṭṭhasākhāpalāsaṁ parikkhayaṁ pariyādānaṁ gaccheyya. „Tai mano mama, tai mano mamos mama“. Vienuoliai, neužsibaigtų to žmogaus mamų mamos, kai šios Džiambudypos žolė, šakelės, šakos ir lapai būtų sunaudoti, pasibaigtų.
Taṁ kissa hetu? Dėl kokios priežasties?
Anamataggoyaṁ, bhikkhave, saṁsāro. Vienuoliai, neįsivaizduojama kada buvo šios samsaros pradžia.
Pubbā koṭi na paññāyati avijjānīvaraṇānaṁ sattānaṁ taṇhāsaṁyojanānaṁ sandhāvataṁ saṁsarataṁ. Neįmanoma praeity nurodyti trikdomų neišmanymo, esančių troškimo pančiuose, besiblaškančių, klajojančių samsaroje, būtybių pradžią.
Evaṁ dīgharattaṁ vo, bhikkhave, dukkhaṁ paccanubhūtaṁ tibbaṁ paccanubhūtaṁ byasanaṁ paccanubhūtaṁ, kaṭasī vaḍḍhitā. Taip ilgai jūs, vienuoliai, gyvendami patyrėte skausmą, gyvendami patyrėte kančią, gyvendami patyrėte netektį, prisidėjote prie kapinių auginimo.
Yāvañcidaṁ, bhikkhave, alameva sabbasaṅkhāresu nibbindituṁ alaṁ virajjituṁ alaṁ vimuccitun”ti. Ir to, vienuoliai, tikrai jau pakanka nusivilti visais sąlygotais dalykais, pakanka aistrai užgesinti, pakanka išsilaisvinti (iš samsaros).”
Paṭhamaṁ.